Kuršių marių žvejai jau nuo XIV–XV a. turėjo tik šiam vandens telkiniui būdingas burines valtis. Didžiosios – vadintos kurno valtimis (kurėnais), mažesnės – kiudelvaltėmis, bradinėmis, venterinėmis. Visos jos buvo plokščiadugnėmis, mažos grimzlės, bortai statūs, ąžuolinių lentų, o stiebų viršūnes puošė vėtrungės. Vėtrungių atsiradimas žvejų laivuose susijęs su žvejybos priežiūra ir kontrolės raida Prūsijos karalystėje XIX amžiuje.
Pirmosios vėtrungės su vietovių ženklais buvo daromos iš tvirtos drobės arba skardos, o jų gale pritvirtinama medžiaginė vėliavėlė. Ilgainiui Kuršių nerijos žvejai vėtrunges ėmė puošti mediniais pjaustiniais ir dažyti įvairiomis spalvomis. Dažniausiai išpjaudavo stilizuotus geometrinius ir augalinius ornamentus, jūreivystės motyvus, tikėjimo ir meilės ženklus, valstybingumo simbolius. Taip radosi Kuršių marių vėtrungės, kurias vietiniai vadino „karūnomis“, „spalvomis“ arba „vėlukais“. Kuršių nerijos žvejai savo burvalčių stiebuose kėlė „valtes flagą“.
Laikui bėgant, Kuršmarėse pakito žvejybos tradicijos, išnyko senosios žvejų valtys, o su jomis ir vėtrungės. Prabėgo daugel metų, kol pajūryje gyvenantys dailininkai ir architektai prikėlė jas naujam gyvenimui. Pirmosios vėtrungės Nidos krantinėje pastatytos 2004 m. Tęsiant projektą, 2005–2007 m. Nidos marių krantinė nuo Žvejo etnografinės sodybos iki buvusio H. Blodės viešbučio pasipuošė ant natūralaus dydžio stiebų iškeltomis Kuršių nerijos kaimelių vėtrungėmis.
Nuotraukų ir informacijos šaltinis: © Neringos muziejai
